TARNAVĘS DIEVUI IR ŽMONĖMS - 4 Февраля 2011 - Gyvenimas buvo, yra ir bus...
GYVENIMAS BUVO, YRA IR BUS...
Turinys
Skyriaus kategorij
Istorija [7]
Prisiminimai [2]
Genealogijos teorija [3]
Svetainės naujienos [1]
Žymūs giminės žmonės [4]
Statistika

Šiuo metu svetainėje: 1
Svečių: 1
Prisiregistravusių: 0
Pradžia » 2011 » Vasaris » 4 » TARNAVĘS DIEVUI IR ŽMONĖMS
19:43
TARNAVĘS DIEVUI IR ŽMONĖMS
Į Lietuvos kultūros istoriją pateko ir vyriausiasis Pluogų   Gediminų-Beržanskių sūnus Antanas. Apie jo gyvenimą oficialiuose šaltiniuose yra paskelbta labai nedaug žinių.
Antanas gimė 1859 m. sausio 3 d. Pluoguose, Viekšnių valsčiuje. 1883 m. baigė Kauno kunigų seminariją. Kunigavo įvairiose Lietuvos parapijose. Bendradarbiavo „Vilniaus žiniose”, 1906 m. - „Vienybėje”, „Šaltinyje”. Buvo 1917 m. Lietuvos konferencijos Vilniuje dalyvis (Lietuviškoji enciklopedija. T. 3. Kaunas, „Spaudos Fondas”, 1935, p. 697. Tos pačios žinios pakartojamos ir Bostone 1954 m. išleistame Lietuvių enciklopedijos trečiame tome - p. 441).
Jo dalyvavimas 1917 m. Lietuvių konferencijoje Vilniuje įrodo, kad kunigas Antanas buvo autoritetingas žmogus ir tikras Lietuvos patriotas (delegatai į konferenciją buvo renkami iš siauro lietuvių atstovų rato).
Pirmoji kol kas žinoma jo kunigavimo vieta yra Šiaurės Rytų Lietuvoje, tuometinėje Breslaujos apskrityje, Drūkšių parapijoje (vėliau - Zarasų apskritis). Seniau ežerą ir patį miestelį vadino Drūkšės ežeru, miesteliu. Tai didžiausias Lietuvos ežeras, esantis prie Gudijos sienos, 2 km į pietus nuo Latvijos. Ežere puikios salos. Didžiausia jų - Pilies sala (21 ha ploto).
Kada kunigas Antanas atvyko į Drūkšius, kiek metų čia dirbo, nepavyko išsiaiškinti. Faktas tik tas, kad Antanas Beržanskis 1890 m. pirmoje pusėje buvo Drūkšių vikaras. Mirus kaimyninės Smalvos parapijos klebonui, A. Beržanskis buvo pasiųstas laikinai administruoti Smalvos parapiją.
Smalvoje tais laikais buvo ir provoslavų cerkvė. Prie jos veikė cerkvinė pradžios mokykla. Vietiniai caro valdininkai jaunajam kunigui viešai pateikė klausimą, ar gali katalikai tėvai leisti savo vaikus į mokyklą, kuriai vadovauja dvasininkas provoslavas. Jaunasis kunigas tvirtai atsakė, kad ne. To ir užteko. Tai buvo įvertinta kaip „bloga įtaka liaudžiai”. Valdžios institucijose buvo sukurpta kunigo byla. Tariami kaltinimai kaupėsi. Viskas baigėsi nuosprendžiu - nubausti kunigą kalėjimu.
Ir taip ginkluoto žandaro lydimas trisdešimt vienerių metų kunigas vikaras Antanas-Gediminas-Beržanskis darda vežimu iš tolimiausio Lietuvos rytinio pakraščio išilgai visos Lietuvos per Skuodą į Kretingos pranciškonų bernardinų vienuolyną, po 1863 m. paverstą rusų caro valdžiai neįtikusių katalikų kunigų kalėjimu. Dėl to jau 1890 m. vasarą (o ne 1902 m., kaip vėliau yra sakęs pats kunigas Antanas) teko duobėtais Palatvijo keliais kratytis apie 400 kilometrų į vakarus. Į Kretingą jis atvyko 1890 m. liepos 7 d.
Nubaustų kunigų padėtis Kretingos vienuolyne buvo sunki. Jaunas kunigas, Kauno vikaras Antanas Pranckūnas, išbuvęs čia dvejus metus ir keturis mėnesius (1896 05 27-1898 09 30), savo padėtį ir išgyvenimus Kretingoje apibūdino taip: „Verčiau būčiau dveja tiek Rusijon ištremtas pabuvęs, neg čia kūnu ir siela kentęs” (J. Tumo-Vaižganto „Raštai”. T. XII. Kaunas, 1929, p. 234, 237).
Kunigas A. Gediminas-Beržanskis Kretingoje iškalėjo dvejus metus ir beveik pusantro mėnesio. Iš vienuolyno išleistas 1892 m. rugpjūčio 19 d.
1892 m. vasarą jis važiavo jau antrąjį kartą per Skuodą, bet tada žandaras jo jau nebelydėjo (ten pat, p. 236-237).
Trumpai aprašęs šį įvykį, J. Tumas sako: „Antanas Beržanskis, „kunigaikščio” brolis, bet ne kunigaikštis (ten pat, p. 236). Tai rodo, kad J. Tumas netikėjo jo aukšta kilme.
 
Kituose šaltiniuose (straipsnis TARNAVĘ DIEVUI IR ŽMONĖMS: PANEVĖŽIO KRAŠTO DVASININKAI, 2002 m. gruodžio 20 d.) minima, kad "...Miežiškių krašto tikintiesiems 1908 m. suprojektuota mūrinė bažnyčia (kas buvo architektas, archyvuose surasti nepavyko). Jos neleista statyti tol, kol nebuvo surinkta bent pusė statybai reikalingų lėšų. Projekto iniciatorius buvo kunigas Gediminas Antanas Beržanskis, tam reikalui jau rinkęs aukas. Po metų (1909 m.) įsteigta savarankiška Miežiškių parapija (Panevėžio vyskupija).

Kokiose parapijose Antanui teko kunigauti paleistam iš Kretingos kunigų kalėjimo, taip pat dar nepavyko nustatyti. Žinoma tik tai, kad jis 1906 m. paskirtas Skuodo dekanato Šačių parapijos klebonu.
Dirbdamas čia kunigas Antanas savo brolio Jono iškovotu aukštu Pluogų Beržanskių kunigaikščių titulu nesipuikavo (matyt todėl J. Tumas ir rašė: „bet ne kunigaikštis”), tačiau pats šį titulą pripažino - daugelyje bažnytinių dokumentų jo pavardė buvo rašoma: Antanas Gediminas-Beržanskis. Vadinasi, jis pats save laikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino dinastijos palikuoniu.
Lietuvos katalikų bažnyčios dvasininkija šį kunigo Antano Gedimino-Beržanskio titulą puikiai žinojo. Vieni tai pripažino, kiti abejojo, treti už jo nugaros šaipėsi (pvz. J. Tumas-Vaižgantas), tačiau esant reikalui šiuo titulu buvo pasinaudojama.
 

POETAS MAIRONIS IR KUNIGAIKŠTIS ANTANAS GEDIMINAS-BERŽANSKIS

Šačių klebono Antano Gedimino-Beržanskio kunigaikščio titulu 1912 m., iškilus svarbiam reikalui, pirmasis diplomatiškai pasinaudojo prelatas, tuometinis Kauno kunigų seminarijos rektorius, poetas Jonas Mačiulis-Maironis.
Šiuo įdomiu lietuvių kultūros faktu niekas plačiau nėra domėjęsis. Jis pirmą kartą paminėtas Maironio laiškuose, paskelbtuose knygoje „Literatūra ir kalba” (T. 21. Vilnius, „Vaga”, 1990, p. 312-317).
Istorija tokia:
Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis (1848-1902) prieš mirtį užrašė Palangoje stovėjusią savo didelę vilą „Svitez” Kauno kunigų seminarijai su sąlyga, kad po jo mirties kasmet už jo sielą būtų laikomos 24 šv. Mišios ir kad už pelną, gautą iš vilos, joje kiekvieną vasarą nemokamai galėtų gyventi ir pailsėti keletas neturtingų ir silpnos sveikatos klierikų.
Šią vilą aštuonerius metus be jokio kontrakto iš Kauno kunigų seminarijos nuomojo Palangoje gyvenanti grafienė Laura Colonna Walewska ir už tai seminarijai per metus mokėdavo po 600 rublių sidabru. Joną Mačiulį-Maironį 1909 m. paskyrus Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, kadangi buvo bloga vasara, grafienė nuomos tais metais nesumokėjo. Jai paprašius, skola buvo atidėta išmokėti per keletą metų. Vyskupui patarus, 1910 m. su grafiene buvo sudaryta oficiali vilos nuomos sutartis. Tačiau grafienė už 1909 ir 1910 metus seminarijai nesumokėjo nė vieno rublio nuomos mokesčio, o 1911 m. sumokėjo nepilną sumą, 1912 m. pradžioje visai atsisakė vilą nuomoti ir dar pareikalavo iš seminarijos apmokėti visas išlaidas, kurias ji padariusi savavališkai perdirbdama, remontuodama vilą. Gražuolė našlė grafienė, Palangoje turėdama savo šalininkų, reikalavo garbingo trečiųjų teismo. Seminarija su tuo sutiko ir jau 1912 m. gegužės mėnesį buvo pasiuntusi savo teisėją - seminarijos ūkio dalies vedėją prokuratorių kunigą profesorių Povilą Januševičių, bet grafienė į teismą neatvyko. Tada jos atstovu būtų buvęs teisininkas p. Kentra. Dabar grafienės atstovas turėjo būti V. Bakanauskas, Palangos grafo Tiškevičiaus ūkvedys.
Rektorius J. Mačiulis pirmajame laiške, 1912 m. rugsėjo 13 d. rašytame Šačių klebonui iš Kauno, sako: „Gerbiamas Kunige Klebonai! Seminarijos vardu kreipiuosi į tamstą melsdamas prisiimti būti teisėju dalyke, kurį trumpai šį kartą paaiškinsiu” (ten pat, p. 312).
Išdėstęs anksčiau minėtos bylos esmę, priminęs, kad kelionės išlaidas seminarija atlygins, rektorius siūlo, kad abiejų šalių teisėjai superarbitru išsirinktų Kretingos grafą Aleksandrą Tiškevičių, o jei šis nesutiktų, tuomet Salantų kleboną Pr. Urbonavičių (1868-1941).
Rektorius laišką baigia taip: „Išrinkome tamstą kaipo teisėju, kad jai užimponuoti, nes visgi skaito save quasi - grafiene (tariama grafiene - J. N. pastaba), tegul jos teisėju bus kunigaikštis. Laukdamas tamstos prielankaus atsakymo ką griežčiausiai pasilieku su aukšta pagarba Rektorius Kun. J. Maculevičius.”
Šačių klebonas labai greitai pranešė apie savo sutikimą išpildyti rektoriaus prašymą. 1912 m. rugsėjo 27 d. seminarijos rektoriaus atsakyme rašoma: „Ačiū tamstai nuo širdies, kad nepasigailėjote laiko ir vargo išpainioti seminariją iš tų visokių nemalonumų, kurių per 3 metus nuo jos (Walewskos - J. Normanto pastaba) prityrėme. J. M. vyskupas, kursai tą dalyką pradėjo, bet man teko jį toliaus varyti, pagyrė mūsų išrinkimą į teisėjus gerb. kun. Klebono. Siunčiu tamstai: a) įgaliojimą ir pačiam, ir išsirinkti antrąjį superarbitrą ir t. t. (ten pat, p. 314-315).
Tada Žemaičių vyskupu buvo žemaitis Gasparas Feliksas Cirtautas, gimęs 1841 m. Visa ši istorija rodo, kad Kauno kunigų seminarijos rektorius prelatas J. Mačiulis-Maironis, kiti seminarijos vadovai, profesoriai ir pats Žemaičių vyskupas G. F. Cirtautas žinojo, kad Šačių klebonas Antanas Gediminas-Beržanskis yra Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonis, kad jis turi kunigaikščio titulą, su juo skaitosi, jį pripažįsta. Pats Vyskupas pritarė, kad tokia kunigo Antano kilme būtų diplomatiškai pasinaudota dėl kilnių tikslų - atstovaujant Kauno kunigų seminarijos reikalus trečiųjų teisme.
Kunigo Antano Gedimino-Beržanskio kunigaikščio titulu buvo pasinaudota ir dar vieną kartą, taip pat svarbiam reikalui iškilus.

GEDIMINAIČIŲ DINASTIJOS PALIKUONIS - VIENAS IŠ SKUODO LIETUVIŲ GIMNAZIJOS STEIGĖJŲ

Baigiantis I pasauliniam karui, Skuodo klebonas ir dekanas Pranciškus Žadeikis, rūpindamasis parapijiečių švietimu, pradėjo galvoti apie pirmosios Skuodo lietuvių gimnazijos įsteigimą. Toks sumanymas nebuvo lengvai įgyvendinamas. Dekanas gerai žinojo, kad vokiečių kariuomenei 1915 m. okupavus Lietuvą per visus trejus I pasaulinio karo metus švietimo reikalus tvarkė vokiečių karinė vadovybė. Prie vyriausiojo kariuomenės vado Rytuose štabo (Oberbefehlshaber Ost arba sutrumpintai - Ob-Ost), kuris veikė Kaune, buvo sudaryta švietimo valdyba (Kulturverwaltung). Apskrities viršininkai vokiečiai kartu su mokyklų inspektoriais sudarė savo mokyklų valdybą. Jau 1915 m. spalio 28 d. Lietuvos karinės apygardos viršininkas, neatsiklausęs karinės valdžios leidimo, uždraudė steigti naujas mokyklas, o veikiančias pradžios mokyklas paskelbė viešomis mokyklomis. 1915 m. spalio 27 d. mokyklose uždrausta vaikus mokyti rusiškai, grasinant už tai tūkstančio markių bauda arba 6 mėnesiais kalėjimo. 1915 m. lapkričio mėnesį sudaryta karinė vokiečių valdžia okupuotai Lietuvai valdyti. Pirmasis šios karinės valdžios viršininkas buvo Beckerath. 1915 m. gruodžio 22 d. paskelbtas pirmasis karinės valdžios įsakymas mokyklų steigimo klausimu. Po to pradžios mokyklų steigimas tapo monopolinė okupacinės karinės valdžios teisė. Vidurines bei aukštesniąsias mokyklas leista steigti ir privatiems asmenims ar organizacijoms (vokiečiai jų nesteigė). Vėliau, 1916 m., aukščiausiuoju karinės valdžios Lietuvoje viršininku buvo paskirtas aukštai tituluotas žmogus - kunigaikštis, pulkininkas Franz Joseph Isenburg-Birstein (jo nuotrauką Pr. Žadeikis yra įdėjęs į savo „Didžiojo karo užrašų” I tomą, p. 121 - jis medžioja Raudondvaryje, netoli Kauno). Išdidusis kunigaikštis visiškai nepaisė vietos žmonių reikalų, vargų, buvo didelis biurokratas. Dėl labai šiurkščios politikos, pradėtos germanizacijos lietuviai jo itin nemėgo. Kaip tvirtina lietuvių išeivių istorikas Pranas Čepėnas, „karinės valdžios viršininkas Isenberg-Birstein savo griežtais įsakymais tartum grąžino Lietuvoje Muravjovo laikus” (P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. T. II. Čikaga, 1976, p. 85).
Kunigaikštis Isenburg-Birstein 1916 m. spalio 28 d. išleido naują įsakymą dėl leidimų mokykloms steigti. Mokykloms, veikiančioms be leidimo, turėjo būti pateikta bauda iki 3 tūkst. markių, o jų steigėjai ir mokytojai nubausti 6 mėnesiams kalėjimo. Mokytojai turėdavo išlaikyti vokiečių kalbos ir kitų dėstomų dalykų egzaminą. Dėl to ir dėl privalomos mokyklų registracijos jų skaičius per trumpą laiką pastebimai sumažėjo.
Isenburg-Birstein 1916 m. lapkričio 13 d. įsakė uždrausti bet kokį privatų mokymą.
Visos privačios mokyklos ir visi mokytojai, norėdami dirbti, privalėdavo kreiptis į aukščiausiąjį karinės valdžios viršininką, prašydami išduoti jiems oficialų leidimą, ir vėliau kasmet privalėdavo leidimą atnaujinti. Net pavienis mokytojas, norėdamas, pavyzdžiui, privačiai pamokyti vaiką groti kokiu nors muzikos instrumentu, taip pat turėdavo gauti šitokį leidimą. (A. Sužiedėlis. „Mokyklos vokiečių okupacijos laikais (1915-1918)”. Lietuvos enciklopedija. T. XV, 1968, Bostonas, p. 765).
Skuodo klebonas ir dekanas Pranciškus Žadeikis suprato, kad norint iš tokios vokiečių rezidencijos dar tebesitęsiant karui, 1918 m. rudenį, gauti leidimą Skuode atidaryti privačią lietuvių gimnaziją, būtina imtis diplomatinių gudrybių.
Viena iš svarbiausiųjų buvo ši:
Tam, kad prašymas atrodytų svaresnis, Pranciškus Žadeikis nutarė sudaryti gimnazijos steigiamąjį komitetą iš devynių asmenų. Reikėjo surasti ir į šį komitetą įtraukti nors vieną asmenį, kuris turėtų kiek tai įmanoma aukštesnį titulą ar rangą. Būtų idealu, jei šalia dekano ant prašymo pasirašytų koks kilmingas žmogus, panašiai toks, koks buvo pats karinės vokiečių valdžios Lietuvoje viršininkas - pulkininkas, kunigaikštis Isenburg-Birstein.
Pr. Žadeikis tokį žmogų žinojo, su juo bendravo, buvo net jo tiesioginis viršininkas - tai Šačių parapijos klebonas Antanas Gediminas-Beržanskis (Pr. Žadeikis „Didžiojo karo užrašai”. T. 1. Klaipėda, 1921 m. ir T. 2. 1924) - Šačių parapija tada, kaip ir dabar, priklausė Skuodo dekanatui.
Ir taip Pr. Žadeikio iniciatyva 1918 m. gegužės mėnesio 25 d. oficialiai buvo sudarytas Skuodo lietuvių gimnazijos steigiamasis komitetas, kurį sudarė keturi žymesni kunigai (lietuvių inteligentijos atstovai) ir penki pasiturintys Skuodo parapijos ūkininkai: pirmininkas - Pr. Žadeikis, nariai: Šačių klebonas kunigas Antanas Gediminas-Beržanskis, Mosėdžio klebonas P. Venckevičius, kunigas K. Jadviršis, ūkininkai Antanas Šilgalis, Povilas Arlauskas, Jonas Žiemelis, Juozas Valiuška, Valerijonas Vaitkevičius.
Neturėdamas asmeninių ryšių su vokiečių valdžia steigiamasis komitetas nutarė kreiptis raštu į „Saulės” draugijos pirmininką Praną Dovydaitį, prašydamas, kad jis, remdamasis pateikiamu prašymu, išgautų iš minėtos valdžios oficialų leidimą „atgaivinti jau pirm karo čia gyvavusią aukštesnę mokyklą, jei galima, su ūkio skyriumi”, kuri veiktų „pagal „Saulės” aukštesnių mokyklų programas ir kad paskirtų mokytojus”. (Pr. Žadeikis. Didžiojo karo užrašai”, T. II. 1924, p. 187-188).
Po pareiškimu pasirašė visi Steigiamojo komiteto nariai, taigi ir atstovas kunigas Antanas Gediminas-Beržanskis-Klausutis.
Skuodo gimnazija darbą pradėjo 1918 m. lapkričio 7 dieną. Šventė prasidėjo iškilmingomis pamaldomis Skuodo bažnyčioje. Pagrindinis gimnazijos steigėjas Pr. Žadeikis vėliau apie tai rašė: „Sunku rasti progą graudulingiau melstis prie Visagalio, kai tuomet. Štai ir vokiečių galybė griūna ir virsta žemyn, kai griuvo ir susikūlė rusų milžinas. Ar gi ne Dievo čia pirštas! Tiek smūgių ir pažeminimų nukentėję lietuviai steigia savo gimnaziją. Ar galima buvo net svajoti apie tai! Pamaldas laikiau aš ir pasakiau karštą prakalbą: Dirbkim, krutėkim” (ten pat, p. 186).
Svarbiausioms gimnazijos atidarymo iškilmėms - gimnazijos patalpų šventinimui - P. Žadeikis pakvietė ir garbingiausiąjį Steigiamojo komiteto narį - Didžiojo Gedimino palikuonį, Šačių kleboną Antaną Gediminą-Beržanskį.
Prieš šventinimą jis labai susijaudinęs kalbėjo, kad 1892 m. (kaip anksčiau minėta, tai įvyko 1890 m. vasarą - autoriaus pastaba), caro žandarai jį vežę per Skuodą į Kretingos vienuolyną, tuo metu paverstą kunigų kalėjimu, už tai, „kad jaunuomenės širdyse žadinęs lietuviškus jausmus, šiandien jam prisieina tame pačiame Skuode pašventinti net lietuvių gimnaziją. Jis nepajėgiąs tos visos iškilmės įsivaizduoti, jam išrodą tai kaip sapnas, o ne kaipo tikrenybė” (ten pat, p. 187).
Tolimesnį kunigo Antano gyvenimą padeda atskleisti Rymantės Šmaižienės, buvusios Skuodo rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės, prieš keletą metų surastas iki to laiko dar nežinomas trylikos puslapių apimties Skuodo klebono Pr. Žadeikio ranka rašytas 1922-1924 metų „Skuodo Metraštis”.
Tarp kitų faktų čia minima ir Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus antroji Skuodo dekanato bažnyčių vizitacija, įvykusi 1922 m. rugpjūčio mėnesį (pirmoji įvyko 1918 m.). Kaip ir pirmąjį kartą, taip ir dabar tikintieji vyskupą visur labai džiaugsmingai priimdavę. Vyskupas aplankęs ir Šačių parapiją. „Dėlei amžinų skundų pasiūlė Šačių klebonui Antanui Gediminui-Beržanskiui atsisakyti nuo Šačių ir apsigyventi Skuodo altarijoje. Į Šates vietoje jo klebonu buvo paskirtas kunigas Tadas Urbonas iš Jokūbavo” (Pr. Žadeikis. „Skuodo Metraštis”. 1922 metai. Rankraštis, p. 2). O toliau...
1923 m. „Skuodo Metraštyje” (p. 10) rašoma: „4 rugpjūčio pasimirė antrasai Skuodo altarista kun. A. Beržanskis, būk tai kunigaikštis, Gedimino ainis. Visa jo pavardė skambėjo Gedimin-Beržanskis-Klausutis. Neišbuvo Skuode nei metų. Pirma jis buvo Šačių klebonu nuo 1906 iki 1922 metų”. Iš to matyti, kad Pr. Žadeikis neguldo galvos dėl kunigo Antano aukštos kilmės, bet ir neneigia šio fakto.
Iš Šačių kunigas Antanas dėl šatiškių skundų buvo priverstas išvykti sulaukęs vos 63 metų amžiaus. Skundų, dėl kurių jis turėjo persikelti į Skuodą, priežastys neaiškios iki šiol.

 
NARVYDŽIŲ KAPINĖSE

 
Kunigas Antanas Gediminas-Beržanskis buvo palaidotas Skuodo parapijos Narvydžių kapinėse, kurios yra šalia Skuodo, senojoje šių kapinių dalyje. Jo kapo vieta - už kelių dešimčių žingsnių nuo senosios kapų koplyčios (įėjus pro pirmuosius kapinių vartus reikia kiek paeiti keliuku į priekį ir pasukti į kairę). Jo palaikai ilsisi kapų eilėje, skirtoje Skuodo parapijoje dirbusiems kunigams. Prie kapo vertikalaus paminklo nėra. (Nuotraukoje - trečias kapas iš dešinės.)
Po kunigo Antano mirties jo brolis Jonas, kuriam Antanas buvo padėjęs užbaigti aukštojo mokslo studijas Petrapilyje, Kaune užsakė, į Skuodą atvežė ir ant vyriausiojo brolio kapo uždėjo gražią, storą, masyvią tamsiai pilko granito plokštę. Jos viršuje iškaltas kryžius, žemiau - Gedimino-Beržanskio-Klausučio herbas, o dar žemiau puslankiu iškalti žodžiai:

ŠVIESIAUSIASIS KUNIGAIKŠTIS
KUN. ANTANAS JONO SŪNUS
GEDIMINAS-BERŽANSKIS-
KLAUSUTIS
1859 m. † 1923 m.
 
 
Nuotraukos - svetainės autoriaus
 
Категория: Žymūs giminės žmonės | Просмотров: 1517 | Добавил: ANTanas | Рейтинг: 0.0/0
Всего комментариев: 0
avatar
Prisijungti
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2011  »
PATKPŠS
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28
Naujienų archyvas
Svetainės draugai
  • Официальный блог
  • Сообщество uCoz
  • FAQ по системе
  • Инструкции для uCoz