PAVARDĖS KILMĖ - 31 Марта 2010 - Gyvenimas buvo, yra ir bus...
GYVENIMAS BUVO, YRA IR BUS...
Turinys
Skyriaus kategorij
Istorija [7]
Prisiminimai [2]
Genealogijos teorija [3]
Svetainės naujienos [1]
Žymūs giminės žmonės [4]
Statistika

Šiuo metu svetainėje: 1
Svečių: 1
Prisiregistravusių: 0
Pradžia » 2010 » Kovas » 31 » PAVARDĖS KILMĖ
22:32
PAVARDĖS KILMĖ
Iš kur kilo mano pavardė?  Šiandien kiekvienas turime savą vardą ir pavardę. Abu jie žmogų lydi nuo lopšio iki karsto. Pavardę gauname nuo gimimo ir sunkiai įsivaizduojame, kad buvo laikai, kai žmonės pavardžių visai neturėjo. Be pavardžių šiandien beveik neįmonoma išsiversti. Juk kiekvienoje klasėje yra nemažai mokinių tais pačiais vardais, ir, jeigu jie neturėtų pavardžių, ne taip lengva būtų susigaudyti. Vieną pašaukus, keli atsilieptų. Tačiau buvo metas, kai lietuviai pavardžių iš vis neturėjo.
Pavardės yra palyginti nesenos kilmės asmenvardžiai (tai pavardės, vardai ir pravardės). Asmenvardžius mūsų dienomis turi dauguma pasaulio tautų. Visų tautų pavardžių kilmė, raida, atsiradimo priežastys, formavimasis turi daug bendrų panašumų.Tačiau dėl įvairiausių priežasčių pasaulio tautų pavardės yra skirtingos ir įvairios.
Dar Vytauto laikais lietuviai buvo vadinami tik vardais. Bet jau XV amžiuje Lietuvoje pamažu pradeda rastis ir pavardės. Iš pradžių jas turėjo tik didikai, o vėliau jų prireikė ir paprastiems žmonėms.Panaši padėtis buvo ne tik Lietuvoje. Štai Šiaurės Vokietijos valstiečiai dar net iki XIX amžiaus neturėjo pavardžių. Latvijoje visur pavardes pradėta vartoti irgi tik nuo XIX amžiaus pradžios, anksčiau jas turėjo tik didesniuose miestuose.
Visiems žmonėms yra labai įdomu žinoti iš kur yra kilusios jų pavardės, kaip, kada jos atsirado. Į šiuos ir dauguma kitų klausimų galima rasti atsakymus žodynuose, enciklopedijose, šiai temai skirtose knygose. Jame nagrinėjama pavardžių kilmė, atsiradimo priežastys, susidarymo aplinkybės, moterų pavardžių atsiradimas ir jų raida.
 
PAVARDŽIŲ SUSIDARYMO PRADŽIA
Senų senovėje, kada žmogės mažai tarp savęs bendravo, jie gyveno mažomis grupelėmis, būreliais, ir pavardės jiems buvo nereikalingos: vienam kitą atskirti užtekdavo ir vardo. Pačių vardų buvo tada labai daug ir įvairių, todėl kiekvienas žmogus galėjo turėti skirtingą vardą. ,,Tačiau civilizacija negailestingai sugriovė sienas tarp gentinių junginių, ėmė kurtis kunigaikštystes, žmonėms reikėjo bendrauti, o žmonių turinčių tą patį vardą , jau buvo daug". Ir atėjo diena, kai vien vardų neužteko. Norint žmogų išskirti iš kitų, kad nesimaišytų su kitais savo bendravardžiais, prie vardų buvo pradėta pridėdinėti įvairius žodžius. Pridėti žodžiai nurodydavo tai žmogaus gyvenamąją vietą, tai užsiėmimą, tai tėvo vardą, tai brolio vardą, tai kokį nors jo kūno ar charakterio bruožą. Tačiau pats pavardžių formavimasis buvo labai sunkus, ilgas ir sudėtingas, nes lietuvių pavardės pradėjo rastis XIV amžiuje, o jau XV amžiuje jų buvo gana daug.
Tačiau buvo labai įdomi aplinkybė, susidariusi pavardžių formavimosi metais. Kaip minėta, pavardžių atsiradimas, susidarymas buvo bendravimo proceso rezultatas. Tačiau indoeuropiečių tyrinėtojai pastebėjo, jog kai kurių pasaulio tautų pavardės buvo atsiradusios anksčiau negu jų prireikė. Jie padarė išvadą, kad vardų trūkumas kartais galėjo ir nebūti svarbiausia pavardžių atsiradimo dingstimi. Viena iš priežasčių, kodėl žmonėms prireikė pavardžių buvo ta, kad vardai buvo nevienodai populiarūs. Vieni vardai būdavo labai dažni, kiti, atvirkščiai, visai retai vartojami. Taip pat pavardžių atsiradimą įtakojo daugelis išorinių aplinkybių, viena jų – krikščionybės įvedimas. XIV pabaigoje ir XV amžiaus pabaigoje Lietuvos gyventojus pakrikštijus, su nauju tikėjimu, atsirado ir nemažai naujų vardų. Dauguma žmonių krikštijami Jonais, Mykolais, Onomis ar panašiai. Ir pamažu iš krikšto vardų susidarė dabartinės pavardės, jos laikomos vienomis iš seniausių. Vadinasi, lietuviškų pavardžių, tiksliau dvinarės lietuvių asmenvardžių sistemos susidarymą taip pat smarkiai pagreitino krikščioniškų vardų atsiradimas.
Daugiausia lietuvių pavardžių turi įvairių krikštavardžių šaknis. Tokios kilmės pavardžių populiarumą, galima paaiškinti tuo, kad jų formavimosi laikotarpiu Lietuvoje vartoti tik krikšto vardai, iš kurių buvo daromi tėvavardžiai. Iš krikštavardžių atsiradę tūkstančiai dabartinių lietuvių pavardžių. Iš populiariausių anais laikais vartotų krikščioniškų vardų susidarė ne po vieną ar kelis skirtingus pavardžių variantus, o po kelias dešimtis ar net šimtus.
 
LIETUVIŠKOS KILMĖS PAVARDĖS

Lietuviškos kilmės vadinamos tokios pavardės, kurios yra kilusios iš lietuviškų ar baltiškų tikrinių ar bendrinių žodžių. Jos yra gana įvairios ir sudaro apie 30% visų dabartinių pavardžių.
Lietuviškos kilmės pavardes galima skirti dar į kelias grupes:
1) asmenvardinės pavardės,
2) tautovardžių ir tautovardinių tėvavardžių pavardės,
3) vietovardinės pavardės,
4) pravardinės pavardės Senovėje lietuviai buvo vienvardžiai.
Iki XVI amžiaus antrosios pusės formavosi dvinarė asmenų žymėjimo sistema, bet pavardžių dar bemaž nebūta. Tik XVI amžiaus pabaigoje ima dažnėti paveldimų, visą šeimą žyminčių asmenvardžių. Pavardžių formavimasis baigiasi XVIII amžiuje.
Pagal kilmę lietuvių vardai ir pavardės, arba asmenvardžiai, yra labai įvairūs. Svarbiausios jų grupės yra dvi – lietuviškos ir nelietuviškos kilmės asmenvardžiai. ,,Santykis tarp šių grupių amžių bėgyje gerokai įvairavo, keitėsi”. Taigi lietuviškos kilmės pavardės yra kilusios iš asmenvardžių, tautovardžių, vietovardžių, įvairių pravardžių, įvairių gyvūnų ar augalų pavadinimų. Nelietuviškos kilmės pavardės kilusios iš krikščioniškų vardų (hebrajiškos, graikiškos, lotyniškos kilmės). Augmeninės kilmės. Pavardės gali būti kilusios iš medžių (Ąžuolas, Liepa, Beržas, Alksnis); iš krūmų, žolynų (Dobilas, Jurginas, Papartis, Smilgas); iš grūdinių kultūrų (Aviža, Kvietys, Miežis); iš daržovių (Burokas, Kopūstas, Pomidoras, Poras, Agurkas); iš įvairiausių valgomų ir nevalgomų grybų pavadinimų (Pievagrybis, Baravykas, Musmirė, Voveruška). Tačiau reikia įsidėmėti vieną dalyką, kad pavardės, turinčios šaknyje gyvūno ar augalo pavadinimą, ne visada yra gyvulinės ar augmeninės kilmės. Pastarosios nuo gyvūnų ar augalų pavadinimų skiriasi savo galūne ir priesaga: pavyzdžiui, pavardės Stumbras ir Kvietys yra kilusios iš gyvūno pavadinimo stumbras ar grūdų pavadinimo kvietys, ir neturi jos neturi jokių galūnių ar priesagų. O pavyzdžiui, pavardės Kopūstaitis ir Balandaitis turi priesagas –aitis, ir yra vediniai iš žodžių kopūstas ir balanda. Tai yra ne gyvūninės ar augmeninės pavardės, bet pavardės apibūdinančios žmones pagal jų ypatybes, pavyzdžiui, Ožys apibūdina užsispyrusį žmogų, o pavardė Paršelis – netvarkingą, savimi nesirūpinantį asmenį. Žodžiai, kurie charakterizuoja žmones, tik XVI – XVIII amžiuje virto pavardėmis. Dar ir dėl to gyvūninės ar augmeninės pavardės, tinka laikyti pavardėmis.
Категория: Genealogijos teorija | Просмотров: 13176 | Добавил: ANTanas | Рейтинг: 3.3/7
Всего комментариев: 1
avatar
1 ANTanas • 22:47, 2010-03-31
Niekur neteko rasti informacijos apie Beržanskių pavardės kilmę. Nesunku numanyti, kad ši pavardė kilusi nuo beržo. Bet ar tai tiesa? Skaitant Jono Beržanskio "Lietuvių heraldiką", išleistą 1930 metais Kaune, randame įrašą, kad: "1550 metuose Beržų dvarų savininkas Šviesiausias Kunigaikštis Jurgis Gediminas - Beržanskis - Klausutis turėjo sūnų Adomą, - minėtų Kojalavičiaus "Compendium"e dviejų brolių Jono Beržanskio ir Stanislovo Beržanskio tėvą, ir kitus vaikus." Tikėtina, kad pavardės kilmė susijusi su minėtu Beržų dvarų pavadinimu. Tame pačiame leidinyje paminėta net Beržų apskritis, kurioje buvo Ratiškių dvaras, valdomas Stanislovo, Juozapo ir Ščasnio Beržanskių.
Kur toji apskritis ir dvarai buvo? Ar tiesa, kad tai - Veliuona? Kaip dabar vadinasi tos vietovės?.. Kas galėtų atsakyti į šį klausimą? Rašykite...
avatar
Prisijungti
Paieška
Kalendorius
«  Kovas 2010  »
PATKPŠS
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031
Naujienų archyvas
Svetainės draugai
  • Официальный блог
  • Сообщество uCoz
  • FAQ по системе
  • Инструкции для uCoz