SENOSIOS RELIGIJOS IŠPAŽINĖJAS - JONAS BERŽANSKIS - 7 Февраля 2011 - Gyvenimas buvo, yra ir bus...
GYVENIMAS BUVO, YRA IR BUS...
Turinys
Skyriaus kategorij
Istorija [7]
Prisiminimai [2]
Genealogijos teorija [3]
Svetainės naujienos [1]
Žymūs giminės žmonės [4]
Statistika

Šiuo metu svetainėje: 1
Svečių: 1
Prisiregistravusių: 0
Pradžia » 2011 » Vasaris » 7 » SENOSIOS RELIGIJOS IŠPAŽINĖJAS - JONAS BERŽANSKIS
23:09
SENOSIOS RELIGIJOS IŠPAŽINĖJAS - JONAS BERŽANSKIS
  Kai aušrininkas Jonas Beržanskis (Gediminas – Beržanskis-Klausutis) pareiškė esąs senosios religijos išpažinėjas, jis to neįrodinėjo ir neaiškino, nes tam jau buvo pribrendęs. Buvo, kaip rašė, senovės Lietuvių tikėjimo pasekėju nuo pat mažų dienų. Daug laiko paskyręs savo protėvių genealogijai, surado savo giminystę su kunigaikščiu Gediminu, po to jau pasirašinėjo kunigaikščio titulu. J. Beržanskis gimė 1862 m. Žemaitijoje, Viekšnių vls. Pluoguose. 1883 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Peterburgo universitetą, kur studijavo matematiką ir teisę. Daug bendravo su V. Kudirka, J. Basanavičiumi, bendradarbiavo „Aušroje", „Varpe" ir kt. 1905 m. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. 1905 m. jis pradėjo ypatingą senameldžio veiksmą. J.Beržanskis rašė: „Radęs reikalingu pasinaudoti caro manifeste pažymėta sąžinės laisve, aš 22.X.1905 m. iš Dvinsko (Daugpilio) išsiunčiau į Petrapilį Ministerių Kabineto Pirmininkui manąjį prašymą pripažinti ir skaityti mane senovės Lietuvių tikėjimo pasekėju, kokiu aš tikrai esu buvęs nuo pat mano mažų dienų" (Beržanskis, 1928: 5). Taigi šią datą derėtų laikyti senovės lietuvių tikėjimo atgimimo pradžia. Bemaž 10 metų vyko atkaklus susirašinėjimas su rusų biurokratais ir tik 14.VI. 1915 m. Dvinske Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis gavo atsakymą, jog iš Rusų Imperijos Valdžios pusės nėra jokių kliūčių, kad jis būtų laikomas senovės lietuvių tikėjimo žmogumi. J. Beržanskis pageidavo, kad senovės lietuvių tikėjimo papročiu po mirties būtų kremuotas. Valia įvykdyta 1936.VII.12. Iš „Aušros" laikotarpio laiško galima pastebėti jį apėmusios dvasinės liepsnos įvaizdį. Laiške Morai jis rašo: „Kaip tikt norėdavau prašnekti, tuoj pat man rodės, kad it kokia liepsna kūrinasi prieš mano akis". Ugnis kaip simbolis buvo labiausiai būdingas senajam tikėjimui. Iš negausių J. Beržanskio tekstų aiškėja, kaip jis suprato senąjį lietuvių tikėjimą. Turėdamas tiksliųjų mokslų išsilavinimą, į pasaulį ir religiją žvelgė racionaliai, bet išlaikydamas religijai būdingas pažiūras. J.Beržanskis įžvalgiai išdėstė senojo tikėjimo idėjas, pradėdamas nuo aukščiausio dievo Praamžio: „Senovės lietuviai į jokius niekus netikėjo, jie tik gerbė visą matomą pasaulį ir prieš jį tik nulenkdavo savo galvas. Dievybėmis jie tevadino tik begalines matomos gamtos jėgas, kurių niekas per miliardus metų jokiomis visos žmonijos jėgomis negali išpasaulio iškrapštyti, kaip antai: Dievas Praamžinas, kuris yra viso pasaulio matoma amžina lygsvara; Dievas Perkūnas, kurs yra saulė, šviesa, ugnis, šilima, spėka, energija,elektra; Dievas Patrimpas, kurs yra medžių, žolių, žuvų, paukščių, gyvuolių, visokių gyvių ir žmonių gyvybės pradžia, gyvybės apsireiškimas, gyvybės jėga; Dievas Pykulis, kurs yra medžių, žolių, žuvių, paukščių, gyvuolių, visokių gyvių ir žmonių gyvybės galas, gyvybės nusilpnėjimas, pakrypimas į galo pusę ir to galo nebematoma tolimesnė tąsa; Deivė Giltinė, kuri yra iš matomos gyvybės į manomą negyvybę perėjimo momentas; Deivė Laumė, kuri yra vyriškos lyties gyvio patraukimas prie moteriškos lyties gyvio ir atbulai, vienos lyties prie kitos lyties meilinimasis su tinkamomis pasekmėmis – su vaikų suopavimu; Visi kiti Dievai ir visos kitos Deivės, kurie ir kurios per miliardus metų buvo, yra ir bus matomosios gamtos amžinos įvairios jėgos. Visi Lietuvos Dievai ir Deivės yra amžini ir amžinos, kaip amžina yra ir visa pati gamta" (Beržanskis, 1928: 6). Toliau jis rašo, jog trobesių senovės Lietuviai savo Dievams ir Deivėms niekur nestatydavo ir neturėdavo. Dievus ir Deives – įvairiausius matomos gamtos apsireiškimus – pagerbdavo susirinkę gražiausiose vietose ant aukštų kalnų, paežeriuose, paupiuose, gražiausiu laiku prieš saulei nusileidžiant. Dievus ir Deives garbino tik po atviru dangumi. Vaidilos, kriviai kalbėjo žmonėms apie gamtos ir matomo pasaulio didybę, gražybę, apie reikalą žmogui džiaugtis, tą viską matant, apie reikalą gyventi taip gražiai, ramiai, padoriai, kaip tai yra matoma pačioje gamtoje. Senovės lietuvių tikėjimas buvo ir yra visų išmintingiausias tikėjimas visame pasaulyje. „Žmogus yra tik menka gamtos dalelė, ir ta dalelė džiaugiasi, matydama visą gamtą, su kuria ji yra amžina visu savo kūnu. <...> Tas tai įgimtas džiaugsmas ir įgimta baimė jį nustoti ir yra senovės lietuvių tikėjimas" (Beržanskis, 1928: 7). Jonas Beržanskis sugebėjo įžvelgti svarbius senosios religijos teologinius principus. Praamžiaus palaikoma lygsvara – tai Darna, kurios idėja tampa vis aiškesnė mūsų dienomis. Perkūnas – tai amžinoji Ugnis, o kitos dieviškos galios reiškiasi begale gyvybės pavidalų. Senosios religijos gyvavimą J.Beržanskis siejo ir su Lietuvos valstybingumu. „Pradėjus lietuviams atšalti prie jų senovės Dievų ir Deivių ir pradėjus jiems pasirinkti kitus iš svetur atneštus Dievus, didžiausia Lietuvių valstybė, būdama jau iš tos tik priežasties savųjų Dievų ir Deivių globos nebeverta ir jų galutinai apleista, pradėjo smarkiai žlugti ir per paskutinius 120 metų buvo pakliuvusi į baisiausią vergiją. Atsiradus gi vėl bent keliems senovės Lietuvių tikėjimo pasekėjams, senovės Lietuvių Dievai ir Deivės vėl susimilo ant begaliniai nuvargintų Lietuvių ir 1918 metuose buvo jiems davę pilną galimybę atgaivinti visą jų senovės Didžiausią Valstybę" (Beržanskis, 1928: 4). J. Beržanskio augintinis Laimingas Žemgalių Jaunutis gyveno Vilkijoje ir propagavo Vidūno idėjas. Rūpinosi, kad Kaune „Perkūno namai" būtų paversti pagoniška šventykla. Jis rašė, kad „šiandien Lietuvos gyventojų statistika težino tik du senovės Lietuvių tikėjimo pasekėjus, kurių pasuose tikybos grafoje jie taip ir yra pažymėti" (Beržanskis, 1928: 8). Tokių pasekėjų, be abejonės, buvo ir daugiau, bet J. Beržanskis, turėdamas teisininko išsilavinimą, labiausiai vertino juridinį statusą. Tikybinė žmogaus priklausomybė turėjo būti įteisinta, ką jis ir buvo padaręs. „Nulinkėjime" jis rašė, jog einąs šių dienų Krivių Krivaičio pareigas (Beržanskis, 1928: 6).
 
Jonas Trinkūnas. Lietuvių senosios religijos kelias. Vilnius 2009
 
Visą straipsnį galite atsisiųsti čia
Категория: Žymūs giminės žmonės | Просмотров: 1956 | Добавил: ANTanas | Теги: senasis tikėjimas, Jonas Beržanskis, žymūs gimnės žmonės, istorija | Рейтинг: 5.0/1
Всего комментариев: 0
avatar
Prisijungti
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2011  »
PATKPŠS
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28
Naujienų archyvas
Svetainės draugai
  • Официальный блог
  • Сообщество uCoz
  • FAQ по системе
  • Инструкции для uCoz