Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino palikuonys Žemaitijoje - Giminės kilmės istorija - Straipsniai iš spaudos publikacijų - Straipsnių katalogas - Gyvenimas buvo, yra ir bus...
GYVENIMAS BUVO, YRA IR BUS...
Turinys
Skyriaus kategorij
Giminės kilmės istorija [6]
Statistika

Šiuo metu svetainėje: 1
Svečių: 1
Prisiregistravusių: 0
Pradžia » Статьи » Straipsniai iš spaudos publikacijų » Giminės kilmės istorija

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino palikuonys Žemaitijoje
   Gediminaičių dinastija plačiai išsišakojo ne tik Lietuvoje, Rusijoje ir Lenkijoje, bet ir Čekijoje, paplisdama į dar tolimesnes šalis.
Gedimino dinastijos tolimų palikuonių yra išlikusių iki mūsų dienų. Prieš keletą metų kai kurie iš jų buvo susitikę Rusijoje. Neteko girdėti ir skaityti, kad kas nors šiame susibūrime būtų dalyvavęs iš Lietuvos.

Viekšnių valsčiaus ūkininkų Beržanskų sūnus Gabrielius

Naujosios Akmenės rajone, netoli nuo Viekšnių miestelio, Pluogų vienkiemyje, nuo senų laikų gyveno pasiturintys žemaičių bajorai ūkininkai BERŽANSKIAI. Lietuvos istorijoje ši giminė pradedadma minėti nuo XIX a. pirmosios pusės.
Šešiuose leidiniuose teko rasti žinių apie kunigą vienuolį Gabrielių Beržanskį. Juose yra kai kurių prieštaravimų.
Apie 1835-1838 metus Beržanskių šeimoje gimė sūnus Gabrielius. kelias klases Baigęs nežinia (mokyklos išaiškinti nepavyko), jis, dar būdamas jaunas, įstojo į Vilniaus bernardinų vienuolyną. Vėliau mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje (žinoma, kad 1860 m. buvo klierikas), vėliau, iki 1864 m., gyveno Smalvos vienuolyne, Brislaujos apskrityje, o po 1863 m. sukilimo, caro valdžiai jį uždarius, buvo perkeltas į tolimą SLANIMO vienuolyną. G. Beržanskis buvo įtariamas dalyvavęs sukilime, todėl Gardino (kitur rašoma, kad Vilniaus) gybernatorius jo nepatvirtino VALPOS parapijos administratoriumi. Negavęs leidimo persikelti į Žemaičių vyskupiją, nuo 1873 m. gyveno Agluonos vienuolyne. 1874 m. jis vėl mėgino išvykti gyventi į Žemaitiją, bet leidimo iš caro valdžios negavo. Mirė jis 1888 m. balandžio 23/gegužės 5 d. Agluonos vienuolyne.
Dideli G. Beržanskio nuopelnai lietuvių kalbai. 1860 m. jis į lietuvių kalbą išvertė, o Zavadskis Vilniuje išleido dviejų lapų religinio turinio plakatą (pakartotinai išleistas 1862 m.). Plakato antraštė: „Apginimas Dwasiszkas Nuog maru, pawietres yr kitu uzsirozijęciu ligų…”
Lietuvos mokslų Draugijos archyve yra neišspausdintas knygutės „KRSZYŽ DOMOWY” vertimo rankraštis - į lietuvių kalbą išvertė G. Beržanskis (V.Biržiška. ALEKSANDRYNAS. Lietuvių rašytojai. T. III, Chicago, Ill., 1965, p. 404)
Gabrieliaus brolis Jonas Beržanskis paveldėjo tėviškę - Pluogų vienkiemį. Jis vedė Barborą Šiuipytę ir išaugino tris sūnus: Antaną, Joną ir Liudviką. Žinoma, kad Jono Beržansko žmona Barbora Beržanskienė ir du jų sūnūs buvo garsūs to krašto žinomi knygnešiai.
Barboros brolis kunigas Mykolas ŠIUIPYS Darbėnuose, netoli Prūsų sienos, susipažino su Kretingos apylinkių knygnešiais, kurie norėjo slaptai Prūsuose leidžiamas lietuviškas knygas gabenti į Žemaičius ir į Lietuvą. Kunigas Mykolas knygnešiams pasiūlė gabenamoms knygoms sandėlį įsirengti sesers Barboros ir jos vyro beržanskių sodyboje Pluogų vienkiemyje. Dar prieš 1870 metus knygnešiai kelis kartus per metus atveždavo ir čia palikdavo po vežimą įvairiausių, dažniausiai religinio turinio lietuviškų leidinių. Tėvai su sūnumis knygas mikliai iškamšydavo po šieną, šiaudus, pelus. Vėliau motina Barbora per gimines, pažįstamus, kartais ir jaunesnių kunigų padedama, išplatindavo šias knygas Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių ir kitų parapijų miesteliuose bei kaimuose. Barbora Beržanskienė tuo užsiėmė daugiau negu 23 metus, t. y. iki pat savo mirties - 1893 m. birželio 16 d. - užsiėmė šiuo darbu. Energingai platindama draudžiamas lietuviškas knygas, pamėgo jas skaityti, sukomplektavo didelę slaptą lietuviškų knygų biblioteką, kurioje buvo daugelis M. Valančiaus, S. Daukanto, brolių Juzumavičių, L. Ivinskio ir kitų iškilių Lietuvos mokslininkų raštų.
Barboros ir Jono Beržanskų sūnūs Jonas (g. 1862 m. liepos 25 d. Viekšnių valsčiau Pluogų kaime) ir Liudvikas (g. 1864 m. sausio 10 d. Pluoguose), besimokydami Šiaulių gimnazijoje ir vėliau, platino „Aušrą”, „Varpą” ir kitokią spaudą. Jonas buvo vidurinysis Beržanskų sūnus Jonas. Besimokydamas aštuntoje Šiaulų gimnazijos klasėje jis dirbo grafo Vladimiro Zubovo išlaikomos slaptos gimnazijos bibliotekos vedėju. Joje buvo apie 3000 tomų knygų. 1883 m. į šią biblioteką Jonui Beržanskiui žinomas knygnešys MIGLOVARA. (J. Miliauskas) atsiųsdavo „Aušros” leidinių, kuriuos Jonas išplatindavo Šiaulių turguje - iš čia laikraščiai pasklisdavo po valstiečių namus. Vėliau, jau studijuodami Petrapilyje, abu broliai, „Aušrą” žinomiems žemaičiams siuntinėdavo ir paštu. 1889 m. pasirodžius „Varpui”, 1890 m. - „Ūkininkui”, Jonas Beržanskas ėmė platinti ir šiuos leidinius. 1893-1898 metais jo dėka šie ir kiti draudžiami lietuviški leidiniai pasiekdavo net Permės guberniją, 1898-1904 metais - Kuršą [(Knygnešys 1864-1904, t. II, redaktorius P. Ruseckas. Kaunas, 1928 m. „Spaudos fondo” leidinys, II fotografuotinis leidimas, p. 15-17. P.S.: straipsnis iliustruojamas Mykolo Šiuipio ir Jono Beržanskio 1883 m. nuotraukomis. Po antrąja nuotrauka parašyta: „Kun-tis J. Gediminas Beržanskis Klausutis 1883 m.” Po šio straipsnio - „Pluogų knygnešė” - antrašte parašyta autoriaus pavardė: Kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis Klausutis. Kaunas. (Ten pat, p.15)]. Kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis
Iš trijų Pluogų Beržanskių sūnų daugiausiai Lietuvai nusipelnė ir labiausiai išgarsėjo vidurinysis sūnus Jonas. Jis gimė 1862 m. rugpjūčio 25 d. Viekšnių valsčiaus Pluogų vienkiemyje. Jonas 1883 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1888 m. - Petrapilio universiteto matematikos fakultetą. Išsilavinusiems lietuviams caro vyriausybė trukdė dirbti Lietuvoje. Todėl Jonas išvyko į Varšuvą ir ten susirado tarnybą. Čia jis susipažino su V. Kudirka ir tapo vienu iš „Varpo” įkūrėjų bei aktyviausių bendradarbių. Pasirašydamas Dagio, j-b, Klausučio slapyvardžiais, jis 1889, 1890, 1892-1895 metais „Varpe” skelbė publikacijas svarbiais to meto visuomeniniais klausimais. 1892 m. jis dirbo Petrapilyje, 1893 m. - Krasnoufimske, vėliau - Ilukštoje, Lepelyje, Grinoje. Vėliau rečiau rašė į spaudą, pamažu nutolo ir nuo visuomeninio darbo, nes atidėjo istoriniams tyrinėjimams. Jis daug laiko praleisdavo archyvuose, ieškodamas įrodymų, kad Pluogų Beržanskų giminė yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonys, o jų giminės pilna pavardė - Gediminas-Beržanskis-Klausutis.
1905 m. gruodžio 4-6 dienomis Jonas aktyviai dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.
1918 m. jis grįžo į, dirbo Finansų ministerijoje, buvo paskirtas Vyriausiosios valstybinės komisijos karo metais padarytiems Lietuvos valstybei nuostoliams apskaičiuoti pirmininku. Vėliau jis suorganizavo Lietuvos bajorų draugiją.
Artėjant 1930-ųjų metų Vytauto Didžiojo jubiliejui, pirmasis pasiūlė įsteigti jubiliejinį komitetą, kuris vėliau, kiek papildytas, suorganizavo jubiliejines iškilmes visoje Lietuvoje ir už Vyriausybės bei visuomenės paaukotus pinigus pastatydino Kauno Vytauto Didžiojo muziejų (Lietuviškoji Enciklopedija, t. III, Kaunas, „Spaudos Fondas”, 1935, p.697-698).
1921 metais buvo parengtas pirmasis oficialus reprezentacinis valstybės leidinys - „Lietuvos albumas”. Jo paantraštėje skaitome: „Lietuvos Respublikos kūrėjų, tautos kultūros ir meno darbininkų albumas”. Išspausdintas jis 1921 m. Otto Elsnerio spaustuvėje Berlyne.
Daugumą fotografijų albumui padarė Kauno fotografas Kluščinskas. Nuotraukas ir biografines žinias surinko Janina Markevičaitė ir Liudas Gira. Šio albumo skyriuje „Visuomenės šiaip įvairių darbo sričių veikėjai” įdėtas Jono Beržanskio, pasipuošusio keturiais ordinais ar medaliais, portretas (p. 189). Po portretu žodžiai: Kunigaikštis Jonas Gediminas-Klausutis-Beržanskis. Vyriaus. Nuostoliams apskaičiuoti komisijos pirmininkas.
Antroje albumo dalyje yra pateiktas minimo asmens biografinių žinių pluoštelis. Rašoma, kad J. Beržanskis yra dirbęs Rusijos valstybės kontrolėje ir Finansų ministerijoje rinkliavų inspektoriumi. Nurodomos ir tuometinės jo pareigos Lietuvoje. Paminėta daugelis miestų, kuriuose jam teko dirbti, ir pažymima, kad „visur, kur tik yra buvęs, buvo narys ar pirminikas labdarių, švietimo, mokslo, visuomenės draugijų”. Nurodomi ir lietuviški periodiniai leidiniai, kuriuose jis yra bendradarbiavęs. Pabaigoje rašoma: „Savo giminę išveda iš valdžiusios kitkart Lietuvą didžiojo kunigaikščio GEDIMINO dinastijos. Dokumentais tatai išrodęs susigrąžino savo giminei kunigaikščio titulą rusų valdymo laikais” (Lietuvos albumas. Antras fotografuotinis leidimas. Vilnius, Sietynas, 1990, p. 316).
Tai rodo, kad po 1918 m. Lietuvos Respublikos oficialieji sluoksniai pripažino Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio giminės kunigaikštišką kilmę.
Praėjus aštuoniolikai metų nuo Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio mirties JAV, Bostone, išleistos Lietuvių Enviklopedijos antrame tome (1954, p. 442) pasirodė šiek tiek daugiau žinių apie jį.
Nauja tai, kad rašoma, jog Jonas į lietuvių kalbą yra vertęs Radzevičiūtės „Rusvas dulkes” (vertimą užbaigė V. Kudirka). Vėliau, 1902 m., Jonas Beržanskis retkarčiais rašydavęs ir į „Žinyčią”, 1904-1905 m. - į „Lietuvių laikraštį”, 1906-1908 m. - į „Vilniaus žinias”.
Šiame straipsnyje dar nurodoma, kad jis „vėliau mėgino propaguoti ir senovės lietuvių tikybą, save laikydamas tos tikybos atstovu”. Čia taip pat rašoma, kad 1930 m. jis išleido geneologinę studiją „Lietuvių heraldika”, kurios antroji laida išėjusi 1932 m. Nurodoma ir J. Beržanskio mirties vieta ir data - Kaunas, 1936 m. liepos 12 d. Spausdinama ir J. Beržanskio nuotrauka.
Enciklopedijoje oficialiai paskelbiant išvadą apie J. Beržanskio kilmę, publikacijos autoriui po ranka reikėjo turėti visus archyvinius Pluogų Beržanskių kilmės dokumentus, kuriais remiantis Jonas Beržanskis dar caro laikais iš atitinkamų aukščiausių Rusijos instancijų gavo šios giminės kunigaikščių kilmės pripažinimą. Šie dokumentai Antrojo Pasaulinio karo metais ar po jų nebuvo išvežti anapus Atlanto, kur paskutiniuosius savo gyvenimo dešimtmečius praleido trys broliai profesoriai Biržiškos. Todėl minimo straipsnio išvada šiuo klausimu vargu ar gali būti laikoma patikima.
Visi trys broliai Biržiškos, gimę ir augę Viekšnių miestelyje, būdami už Joną Beržanskį 20-26 metais jaunesni, dar gerai atsiminė jį, o jų tėvai, žemaičių bajorai, ir bendravo su trimis Beržanskių sūnumis bei jų tėvais, taip pat žemaičių bajorais. Jų gimtines skyrė ne daugiau kaip du kilometrai. Beržanskių sodyba, nors ir labai gražiai sutvarkyta, Biržiškų sūnums nepriminė kunigaikščių rūmų didybės. Jie ir užaugę, subrendę negalėjo patikėti, kad paprasti bajorai ūkininkai galėtų priklausyti Gediminaičių dinastijai. Čia, matyt, derėtų prisiminti patarlę, sakančią, kad „Savame krašte pranašu nebūsi”.
„Aušros” pasirodymo 40 metų sukakties proga J. Tumas-Vaižgantas paskelbė straipsnį: „Jonas Basanavičius. Basanavičiaus „Aušra” ir Kudirkos „Varpas” priežastingumo ryšyje”. Straipsnio pradžioje išvardinta keturiolika Lietuvos patriotų, buvusių prie „Aušros” ištakų. Tarp jų, po P. Vileišio, J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, J. Jablonskio, J. Mačiulio-Maironio, Al. Dambrausko-Jakšto ir kitų, matome ir Jono Gedimino-Beržanskio pavardę. („Aušros 40 m. paminėti. 1923 m. „Krašto balsas”, Nr. 54, 55. Pakartota: Vaižganto Raštai, t. XII, Kaunas, 1929, p. 6).
1996 m. rugpjūčio mėn. 16-31 d. Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta” Nr. 31-32, p. 12, paskelbtas Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senato maršalkos Jono Kluščinsko straipsnis „Paveldėtojai dėkoja kunigaikščiui”. Straipsnio pradžioje publikuojamas portretas iš „Lietuvos albumo” su minėtu užrašu: Kunigaikščio Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio fotoportretas. Straipsnis skirtas jo mirties 60-mečiui. Fotografai A. ir J. Kluščinskai.
Straipsnyje, be anksčiau minėtų faktų, rašoma, kad Jono Beržanskio iniciatyva, buvo įsteigtas istoriko Alberto Vijūko-Kojelavičiaus komitetas, kad jo iniciatyva 1928 m. vasario 16 d. įkurta Lietuvos bajorų draugija, kuriai jis vadovavo nuo draugijos įkūrimo iki pat kunigaikščio Jono mirties (1936 m. liepos 12 d.). Ši draugija turėjusi didelės įtakos Lietuvos bajorai, nemaža jos dalis grįžo prie savo tautos. Draugija 1994 m. balandžio 23 d. buvo iškilmingai atkurta ir pavadinta Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga.
Lietuvos prezidentas Antanas Smetona už nuopelnus Lietuvai apdovanojo išeinantį į pensiją kunigaikštį Joną Gediminą-Beržanskį-Klausutį Gedimino ordino Tėvūno laipsniu. Šis apdovanojimas yra itin svarus ir daug ką pasako. Tai liudija, kad Lietuvos vyriausybė pripažino jo titulą.
1996 m. Kaune dar gyveno kunigaikščio Jono dukterys ir vaikaitis Gediminas su šeima. Tebestovi kunigaikščio namas su aukuru sode, ant kurio šių namų šeimininkas, senovės lietuvių tikėjimo išpažinėjas, aukojo lietuvių dievams. Kunigaikštytė Požata saugo savo tėvo kultūrinį palikimą. Sovietinė valdžia nesutiko namą įtraukti į kultūros paminklų sąrašą, neleido įrengti jame memorialinio kambario. Sraipsnis baigiamas šiais žodžiais: „Ir jei ne mes, tai mūsų vaikai ir vaikaičiai lyg piligrimai lankys kunigaikščio namus ir jo palikuonis, - dėkingi jam už lietuviškos bajoriškos dvasios pažadinimą mumyse”.
 
"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1


Источник: "ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
Категория: Giminės kilmės istorija | Добавил: ANTanas (2010-02-01)
Просмотров: 1526 | Рейтинг: 5.0/2
Всего комментариев: 0
avatar
Prisijungti
Paieška
Svetainės draugai
  • Официальный блог
  • Сообщество uCoz
  • FAQ по системе
  • Инструкции для uCoz